G. Ramanauskas: vienų marškinių apvilkti visai Lietuvai neįmanoma

Besikeičiant valdžiai, Lietuvos ligoninių asociacijos prezidentas, Jonavos ligoninės direktorius Gediminas Ramanauskas sako, jog tai rajoninėms ligoninėms – naujų galimybių metas.

– Netekus mero Mindaugo Sinkevičiaus, užtarimo ligoninei dabar, matyt, teks lėkti ne į savivaldybę, o į Vyriausybę, kur duris jums ten tikrai atidarys...

– Tikėkimės, kad neuždarys (juokiasi - aut.). Buvo smagu ir malonu, kad meras nuo tų laikų, kai dar buvo Savivaldybių asociacijos vadovas, išlaikė kryptį palaikyti rajoninių ligoninių skyrių veiklą, buvo prieš centralizuotus sveikatos darinius, kurie neva turėtų išspręsti rajono problemas. Jis aiškiai komunikavo, kad dalyje rajonų tokie sprendimai gal ir gali funkcionuoti, tačiau vienų marškinių apvilkti visai Lietuvai neįmanoma.

Asociacija aiškiai kalbėjo, kad ligoninės rajonuose turi išlikti – Lietuvai neužtektų penkių ar septynių ligoninių. Tuo klausimu jis bendradarbiavo su Ligoninių asociacija, nuolat pabrėždamas, kad situaciją seks. Tą ir darė. Jokia ne paslaptis, kad virškvotinių paslaugų apmokėjimas – taip pat gerbiamo Sinkevičiaus dėka. Jis aiškiai įvardijo šį reikalavimą.

Šaliai gerai, kai jai asistuoja žmogus, kuris mato ne centrinę, o visą Lietuvą. Tai leidžia toliau tikėtis gražių dalykų. Stebuklų, kai Lietuvoje dėl geopolitikos yra įtempta finansinė situacija, neįvyks, bet kad rajonus pagaliau imama pastebėti – akivaizdu. Po rajonus ėmė važinėti net Finansų ministerija su plėtros banku. Tai gražūs žingsniai, kurie iki šiol dar nebuvo girdėti. Be to, tai, kad į premjero komandą pakviesta ir Marija Jakubauskienė, leidžia tikėtis, jog užsimezgusį dialogą galėsime tęsti.

– Vadinasi, nauja valdžia nesugriaus Ligoninių asociacijos įdėto įdirbio?

– Sveikatos sistema nuolat keičiasi kartu su politine situacija, tad ir mes gyvename nuolatinėje kaitoje. Nors tai kaskart yra iššūkis, kartu tai ir nauja galimybė. Užsidaro langas, atsidaro durys. Laimime progą iš naujo kalbėtis apie viešąjį sektorių, kuris vis stumiamas į pakraščius. Vis dėlto nemažai sveikatos sektoriaus valdančiųjų pasilieka. Ir pati ministrė Marija Jakubauskienė nedingsta iš politikos. Naujo ministro atėjimas yra iššūkis, bet mes į tai žiūrime palankiai. Juo labiau kad ir pats Linas Kukuraitis pasisakė, jog viešųjų įstaigų stiprinimas yra tikrai aktualus, tad matome geras perspektyvas.

– Ką tik priimti nauji sveikatos draudimo pakeitimai – atiduotas prioritetas viešosioms įstaigoms. Norėtųsi sakyti bravo, tačiau girdisi nuomonių, esą situacija sveikatos sektoriuje nuo to tik blogės. Darosi nebesuprantama...

– Virškvotinių paslaugų apmokėjimas yra reikalingas ir svarbus laimėjimas, vis dėlto nerimo yra. Jaudina privataus sektoriaus reikšmė. Jie į prioritetą nepatenka, tačiau į įstatymo redakciją jiems pridėta visokių kitų gerų dalykų.

O spaudoje mirga viena nuomonė – kaip blogai, kad pažeistos konstitucinės teisės, kentės rezidentai, kentės gydytojai, išnyks konkurencija, didės eilės, tad visa situacija sveikatos sistemoje neva tik blogės. Tikrai ne. Sprendimai aiškiai kalba, kad viešąsias įstaigas, kurios aptarnauja pačią sunkiausią ir pačią nedėkingiausią pacientų dalį – terapinius ir chirurginius ligonius – būtina stiprinti, ir valstybė tą mato.

Dabar aiškiai matyti, kad privatus verslas suka savo pusėn. Taip negerai. Tebūnie privatus verslas egzistuoja, tačiau jaučiame puolimą, neva priimti pakeitimai griauna sveikatos sistemą. Mes, viešasis sektorius, kaip tik manome, kad pakeitimai yra sveikintini. Už sunkiausių pacientų gydymą gausime virškvotinį apmokėjimą. Rajoninėms ligoninėms tai didelis laimėjimas, kadangi didelė dalis mūsų yra įstrigusios į neigiamą finansinį balansą ir dėl to virškvotinių apmokėjimo labai tikisi. Džiaugiamės, kad ministerija pagaliau tokius sprendimus priėmė ir įtvirtino Sveikatos draudimo įstatymo pakeitime, prioritetus sudėliojo taip, kaip reikia. Po dešimties metų pagaliau viešosioms įstaigoms, ligoninėms, atsiranda šiokių tokių stabilizavimosi perspektyvų.

– Būsimi medikai stipriai jaudinasi dėl rezidentų išsiuntimo į regionus. Nuraminkite, kad gal ne taip ir blogai rajoninėse gydymo įstaigose – yra ir čia pliusų medikams.

– Idėją tikrai palaikome. Nesakau, kad tai yra gerai, bet situacija šalyje yra tokia, kokia yra. Ir siūlau į tai žiūrėti kaip į galimybių langą. Tai nėra „rezidentų siuntimas“, kaip bandoma įteigti, o veikiau galimybė jiems pasirinkti specialybę, kurios jie nori, mainais su sąlyga, kad už tai atiduos duoklę šalies sveikatos apsaugai.

Matome labai netolygų specialistų išsidėstymą – koncentratas Vilniuje ir Kaune, o šalies siena ties jais nesibaigia. Ką daryti likusiai Lietuvai?

Rezidentams išlieka tos pačios galimybės kurtis ten, kur jie nori, tik atsiranda papildomas šansas. O rajonuose naudų daug: jiems skiriamas būstas, suteikiamos tobulinimosi galimybės, apmokamos transporto ir kitos pragyvenimo išlaidos. Rezidentams tereikia į tai pažvelgti iš kitos pusės – ne kaip į prievolę, o kaip į galimybę.

Jei būsimas medikas svajoja tapti, tarkime, traumatologu, kurių konkursas šiuo metu yra ypač didelis, nes tai paklausi specialybė, jis gauna galimybę pasirašyti sutartį su ligonine, kur traumatologų trūksta, ir tokią specialybę įgyti. Užuot dvidešimt žmonių prie vieno stalo laukę, kada galės pagaliau įgyti įgūdžių, atsiranda galimybė iškart save realizuoti.

Švedijoje baigus studijas rezidentas rezidentūros vietos laukia. Jei nori, gali vykti jos ieškotis į Lenkiją ar kur kitur, tačiau dėl to tenka lakstyti ir nebūtinai pavyksta gauti norimą specialybę, todėl studijos užsitęsia.

– Nuo liepos mėnesio išsikovojote teisę toliau teikti chirurgijos paslaugas, tęsti gimdymų ir vaikų ligų skyrių veiklą.

– Tai lauktas ir geras sprendimas. Vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerija aiškiai atsisuko į rajonus, supratusios, kad 600 gimdymų per metus nesugeneruosime. Nereikia įsivaizduoti, kad kiekviename kaime norime turėti po gaisrinę, tačiau būtinosios paslaugos mums yra reikalingos.

Mes matome, ko mums reikia ir ką galime. Rajonų vadovybė mato, kokios paslaugos yra tikslingos jų gyvenvietėje, ir prisideda prie tų skyrių išlaikymo. Tai ne tik ligoninių vadovų sprendimas, bet ir rajonų administracijos. O jei skyrius uždaromas, tuoj pat į jo vietą ateina privati medicina. Klausimas – ar mes visi pajėgūs ją įpirkti? Lietuvos skurdo rodikliai iškalbingi.

– Gyventojai rajonuose jaudinasi, kad vasarą, dėl pacientų trūkumo ir taupymo sumetimų, uždarinėjami ligoninių skyriai. Tai vasaros tendencija?

– Nemanau, kad tai tendencija, bet finansinius įstaigų rodiklius matote. Vadovai ieško visų galimų priemonių pataupyti, yra priversti imtis ir nepopuliarių metodų. Populiarūs metodai – atlyginimų mažinimas, skyrių optimizavimas. Taigi laikinai uždaryti skyrių – vienas švelnesnių sprendimų. Jei vasaros atostogų išeina visas skyriaus kolektyvas, atsiranda galimybė sutaupyti. Gerai tai ar blogai – kitas klausimas, tačiau tai tikrai nėra nusikalstama veikla.

Ligoninių direktoriai imasi įvairių priemonių – jiems juk reikia iš kažko mokėti darbuotojams atlyginimus, pirkti vaistus, užtikrinti energetinį efektyvumą, o vasarą dar ir mokėti atostoginius. Tad vasaros laikotarpis ligoninių vadovams – žili plaukai. Pinigų turime tiek, kiek turime. Tačiau teigti, kad rajoninėse ligoninėse vasaromis uždaromi skyriai, negalima. Jei juos uždarinėtume, greitai jų ir nebeatidarytume...

Kalbino GRETA VANAGIENĖ | lsveikata.lt